Žiūrovų akivaizdoje – nesuvaidintos gyvenimo tragedijos: teatro scena virsdavo ir mirties vieta

Scena – ne tik suvaidintų emocijų ir dramų liudininkė. Kartais joje vyksta tikros tragedijos. Žiūrovai net nepastebi, kada suvaidintas ašaras pakeičia tikra rauda.

Per koncertą Vokietijos mieste Bad Kisingene 2000-aisiais scenoje sukniubo smuikininkas Raimundas Katilius – jį pakirto širdies infarktas. R.Katilių ištiko jo mokytojo profesoriaus Aleksandro Livonto, mirusio prieš 25 metus, likimas.

Scena – negailestinga. Ją menininkai lygina ir su nuodais, ir su narkotikais, tačiau pastebi, kad žmogus, kartą įkliuvęs į jos pinkles, neišsikapstys. Nerašyta teatro taisyklė – spektaklis bet kokiu atveju turi įvykti.

Prie aktoriaus ir režisieriaus Algirdo Latėno kojų nebaigęs monologo Vilniaus jaunimo teatro scenoje 1989-aisiais sukniubo Rolandas Butkevičius.

„Štabskapitone, kelkitės!“ – į aktorių kreipėsi A.Latėnas ir suprato, kad R.Butkevičius guli ne todėl, kad yra įsijautęs į vaidmenį.

„Mirtis scenoje aktoriui – Dievo ženklas“, – buvo įsitikinęs ir aktorius bei dainininkas Vytautas Kernagis. 1980-aisiais Kauno akademinio dramos teatro užkulisiuose, laukdamas išėjimo į sceną, mirė jo tėvas aktorius Aleksandras Kernagis.