Sodininkai žavėjosi nenujausdami, kas laukia: „Visiškai išnaikinti jų beveik neįmanoma“

Japoninė reinutrė ar japoninis pelėvirkštis – kai kam dar negirdėtas, bet botanikams jau gerai pažįstamas augalas. Į bambuką panašūs, kartais net 3–4 metrų aukštį galintys pasiekti jo stiebai iš pradžių žavėjo sodininkus, tačiau dabar specialistai skambina pavojaus varpais – jis sparčiai plinta, pažeidžia infrastruktūrą, itin lengvai įsitvirtina, o jį išnaikinti – kone neįmanoma.

Grėsmę jau mato ir Europos sąjunga, pernai vasarą tris reinutrių rūšis įtraukusi į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą. Dvi iš jų – minėtoji japoninė ir sachalinė reinutrės – randamos ir Lietuvoje. Tiesa, pastarąją mūsų šalyje matęs retas, o štai japoninė reinutrė aptinkama kone kiekviename rajone.

„Kaip sulaukėję šie augalai pirmą kartą aptikti 1935 metais, o šiandien jie išplitę jau visoje Lietuvoje. Šių augalų plitimas Lietuvoje vyksta žmogaus pagalba – neretai šie sparčiai besidauginantys augalai užauga taip gausiai, kad neapsikentę sodininkai juos iškasa ir išmeta į natūralią aplinką.

Deja, japoninė reinutrė yra labai gaji ir puikiai įsitvirtina naujoje vietoje, net jei būna išmetamas mažiausias šakniastiebis. Dabar pastebima, kad šie augalai išplinta ir su atvežamu dirvožemiu, kuriame būna jų šakniastiebių“, – portalui Lrytas sakė Valstybinio Mokslinių Tyrimų Instituto Gamtos tyrimų centro Floros ir geobotanikos laboratorijos mokslo darbuotojas Dr. Lukas Petrulaitis.

O šio augalo galimybėmis plisti savo akimis įsitikino ir Lietuvos gamtos fondo direktorius Edmundas Greimas. Šalia sodybų dešimtmečius augančios reinutrės pernelyg neišsikerojo, tačiau jų dalys, su dirvožemiu anuomet išmestos į mišką, baigia užimti kelių arų plotą.

„Per augimo laiką reinutrių keras prie sodybos nelabai išsiplėtė, bet sąžalynas miške nuo kelių kvadratinių metrų išplito iki maždaug kelių arų. Prie sodybos reinutrė buvo kartas nuo karto nupjaunama pilnai iki žemės, o miške niekas nieko nedarė“, – sakė E. Greimas.