Černobylio užrašai. Kaip mes statėme sceną A. Pugačiovai
Nuo katastrofos Černobylio atominėje elektrinėje balandžio 26-ąją sukanka 40 metų. Žurnalistas Vygantas Guiga buvo vienas tų vyrų, kurie 1986 metais buvo pasiųsti likviduoti avarijos Černobylio atominėje elektrinėje pasekmes.
Šis pasakojimas – neskelbtos kraupaus įvykio detalės, sovietinio absurdo teatro užkulisiai, istoriniai dokumentai ir liudijimai.
Dirbantieji Černobylyje 1986 metais poilsio dienų neturėjo. Tai visai suprantama – radioaktyvus spinduliavimas irgi nesiilsėjo. Žmonės visada būdavo pavargę, dažnai suirzę, bet kartais kokių nors pramogų vis tiek norėdavosi.
Alkoholis, tas nuolatinis karų ir katastrofų palydovas, nuo liūdesio ir apatijos gelbėjo daugelį, bet, žinoma, ne visus.
Orkestrai Černobylyje kuriami nebuvo, o ir nebuvo reikalingi. Keista, bet mūsų statybininkų būryje tebuvo vos keli bateriniai radijo imtuvai. Tiems, kurie mėgo laisvalaikiu pamiegoti, muzika niekada netrukdė. Tylu stovykloje būdavo ir naktimis, nors budėdamas naktimis girdėdavau, kaip žmonės dejuodavo ir šaukdavo per miegus.
Formuojant Pabaltijo karinės apygardos karo statybininkų batalioną ar būrį, kaip jį bepavadintum, jam buvo skirtas klubo automobilis su garsiakalbiu, kino projektoriumi, benzininiu elektros generatoriumi. Maždaug kartą per savaitę aš, turėdamas pažymėjimą, suteikiantį teisę būti visų paskirčių automobilių vyresniuoju, važiuodavau su vairuotoju į už 60 kilometrų esantį Kijevo srities Ivankovo miestą, rajono centrą, kur buvo specialiai sukurtas kino filmų nuomos centras.