„Senųjų švenčių pagrindą ir struktūrą sudaro gamtos ir augalijos vegetacinio ciklo kritiniai taškai, tačiau švenčių esmėje glūdi svarbiausių žmogaus būties įvykių išgyvenimas metafizinėje plotmėje. (...) Šventinė nuotaika kuriama, palikus kasdieninę buitį, nusiskaistinimu. Įprasto gyvenimo tėkmės pakeitimas pažymimas ir apeigomis. Išeinant iš kasdieninės laiko tėkmės, į sakralią šventės erdvę įžengiama pro vartus. Bet tai tėra tik simbolinė išraiška to nuskaistėjimo, kuris turėtų vykti žmogaus sieloje“, – knygoje „Rėdos ratas“ rašo etnologas Aleksandras Žarskus.
[...]
