Lietuvos teatro poetas Klaipėdoje buvo laimingas

Paskutinį savo gyvenimo savaitgalį vienas garsiausių Lietuvos teatro režisierių Eimuntas Nekrošius praleido pajūryje, su Klaipėdos dramos teatro aktoriais repetuodamas Sauliaus Šaltenio pjesę "Kalės vaikai". Simboliška, kad šis vienas paskutiniųjų Lietuvoje režisieriaus kurtų spektaklių yra apie mirtį, apie anapusinį pasaulį, savaitgalį į sceną buvo įvestas naujas aktorius, kuris vaidina Mirtį, o vakar teatro bendruomenę ir visus teatro žiūrovus sukrėtė skaudi žinia apie netikėtą paties E. Nekrošiaus netektį. Sekmadienį Klaipėdos dramos teatro spektaklį pagal S. Šaltenio pjesę "Kalės vaikai" E. Nekrošius stebėjo iš žiūrovų salės. "Jis buvo laimingas. Jis džiaugėsi, kad spektaklis auga, vystosi, sakė, kad nereikia praleisti progos nufilmuoti "Kalės vaikus", įamžinti kūrinį, kol jis gyvas. Kalbėjo ir apie ateities planus, norėjo dirbti su Klaipėdos dramos teatru 2020 metais. Aš jaučiuosi, lyg būčiau gavęs palaiminimą", - vakar prisipažino aktorius Darius Meškauskas, kuriantis spektaklyje "Kalės vaikai" pagrindinį Varpininko Karvelio vaidmenį.E. Nekrošių aktorius apibūdino didingais epitetais: "Jis buvo mūsų kalnas, mūsų tėvas. Trisdešimt Lietuvos teatro metų yra juo pažymėta. Visi mes buvome jo paunksmėje. Jis buvo milžinas, kuris labai stipriai paveikė visus, net tuos, kurie su juo nedirbo. Man su E. Nekrošiumi teko dirbti vienintelį kartą, kuriant vaidmenį "Kalės vaikuose", bet į teatrą mane atvedė jo spektakliai, jis mane užkrėtė teatru ir ne vieną mane. E. Nekrošius buvo toks stiprus lyg prakeiksmas, neleidęs kitiems režisieriams atrasti kitokią teatro kalbą, kitokį teatrą. Vėliau, kai ėmė rastis kitoks teatras, jis juo taip pat džiaugėsi, nes teatras turi būti visoks", - kalbėjo D. Meškauskas.Pašnekovas pažymėjo žmogiškąsias E. Nekrošiaus savybes. "Labai padorus, paprastas ir teisingas žmogus buvo E. Nekrošius. Jis neturėjo nė šešėlio klastos, išskaičiavimo. Su visais kalbėjo paprastai, ne iš viršaus į apačią. Man atrodo, kad, kaip ir daugelis režisierių, jis galėjo jaustis vienišas, nes prie tokių didelių asmenybių žmonės bijo prieiti, atvirai kalbėti. Tik tada, kai tai įvyksta, pamatai, kad be reikalo bijojai. Kad ir jo pastabos aktoriams. Jos buvo lyg burtai. E. Nekrošius kalbėdavo asociacijomis, kurias iš pradžių sunku suprasti, bet paskui įvyksta tarsi nušvitimas ir supranti ne tik tai, apie ką buvo kalbėta, bet kur kas daugiau. Manau, kad jis buvo poetas, tačiau jo poezija gimė teatro kalba, ne žodžiais", - svarstė D. Meškauskas.

[...]