Kokybišką lietuvišką dokumentiką galima suskaičiuoti rankos pirštais, tačiau kai pasiseka, šių filmų kūrėjai trinkteli kūju iš visų jėgų. Iki šiol prisimenu, kaip smarkiai buvau apstulbintas 2011 m. Giedrės Žickytės filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“.
