Šiaulietės siuvami ponuliai nepalieka abejingų: vos išvydę trokšta ir suaugę, ir net paaugliai
Kai kurie žmonės, gavę dovanų ponulį, prisipažįsta susigraudinę. Ne dėl paties žaislo, kurį kūrėja vadina ponuliu, o dėl jausmų, kuriuos jis pažadina – vaikystės kaime, vasarų pas senelius ir prisiminimų, nugulusių giliausiuose atminties kampeliuose. Tarsi močiutės senoje skrynioje rastus rankų darbo minkštus žaislus kuria 34-erių šiaulietė, „Bramblytales“ įkūrėja Berta Kelpšienė.
Kiekvienas ponulis turi savo vardą, charakterį ir net autorės parašytą vienetinę pasaką. Galbūt todėl jie randa kelią ne tik į vaikų kambarius, bet ir į suaugusiųjų širdis. Vieni iškeliauja pas naujagimius, kiti – pas paauglius ar suaugusiuosius, o dalis jų namus randa net už Lietuvos ribų. Tiesa, dėl kruopštaus kūrybos proceso žmonės ponulius rezervuoja gerokai iš anksto, dar prieš didžiąsias metų šventes ir jų laukia net mėnesiais.
Svajonė brendo dvidešimt metų
Atsigręžusi atgal, Berta sako, kad kelias nuo vaikystėje užgimusio noro kurti iki pirmojo savo rankomis pasiūto žaislo buvo ilgas.
Dar paauglystėje ji negalėdavo ramiai praeiti pro audinius, siūlus ar senus drabužius – viskas atrodė tarsi medžiaga naujam kūriniui. Kaip pati juokavo, jau tokio amžiaus „mėgo krapštytis“.
„Aš jau tada vertinau rankų darbą. Turėjau sesutę, kūdikėlį, drįsdavau sukarpyti seną megztinį ir jai pasiūti kokį žaislą“, – prisiminė šiaulietė.