Vienoje iš naujausių š. m. rugsėjo mėnesį paskelbtų nutarčių[1] Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar kartą patvirtino, kad šalių susitarimas dėl ginčo sprendimo arbitraže, kuriuo jos atsisako teisės į teisminę gynybą, yra privalomas pirmiausia pačioms šalims, o teismai tokį susitarimą gerbia ir jį aiškindami maksimaliai siekia išsaugoti šalių pasirinkimą dėl alternatyvaus ginčų sprendimo būdo. Kasacinis teismas pagrįstai išaiškino, kad arbitražinė išlyga rangos sutartyje negali reikšti jos taikymo tik iki darbų atlikimo termino pabaigos, bet apima ir šalių ginčus po rangos sutarties įvykdymo, t. y. ir garantiniu laikotarpiu – iki visiško šalių įsipareigojimų pagal rangos sutartį įvykdymo. Kita vertus, tam, kad savo sutartines teises ginanti šalis kitos sutarties šalies nebūtų įvelta vien į jurisdikcinį ginčą, byla nagrinėtina arbitraže ar instituciniuose valstybės teismuose, o ginčas, neabejotina, atitolina pagrindinio sprendimo dėl ginčo esmės priėmimą, o dažnu atveju – ir siekiamą nuostolių atlyginimą, labai svarbu sutartyje atsakingai ir preciziškai formuluoti arbitražinę išlygą, apsaugančią nuo bet kokių interpretacijų.
