Etnologas Aleksandras Žarskus rašė: „Gyvendami gamtos ritmu, protėviai jautė kasmet besikartojantį gyvybinių gamtos ir būties galių bangavimą. Tai, ką šių dienų specializuotas, tačiau praradęs visumos jausmą, žmogus laiko negyvomis ir aklomis gamtos jėgomis, mūsų protėviams buvo gyvybingos ir sąmoningos Dieviškumo apraiškos. Jie turėjo dvasinę sąmonę, kurią būtų galima pavadinti dvasine rega ir klausa. Švenčių apeigos nebuvo gamtos reiškinių ar dievybių garbinimas, bet natūralus ir netgi sąmoningas žmogaus gyvybinių galių suderinimas su pakylančiomis ir atslūgstančiomis Visumos galiomis, su nuolatiniu Amžinosios kūrybos vyksmu.“
[...]
