Sodyba Ignalinos rajone – kaip iš žurnalo, nors kai kas ten giliai kišo pagalius į ratus
Kai architektė Justė Žibudienė kartu su kolege Julija Krukone kūrė šią sodybą prie ežero, darbus pradėjo ne nuo eskizo – o nuo žmonių. Šeima, kuri patikėjo jai projektą, buvo ne klientai, o seni bičiuliai. Tai, pasak Justės, iš esmės pakeičia kūrybos dinamiką.
„Jau turėjau pasitikėjimą. O kai jo yra – viskas daug lengviau. Idėjų derinimas, sprendimai, net techniniai klausimai vyksta sklandžiai. Toks darbas – vienas malonumas“, – šypteli ji. – Šeima aktyvi, daug keliaujanti, burianti gimines ir draugus.
Jiems reikėjo ne tik pabėgimo vietos nuo miesto, bet ir tokios, kurioje tilptų visi susitikimai, vasaros, šventės. Kadangi man irgi tenka jose dalyvauti – tad viską kūriau tarsi sau“.
Sodybos vieta Ignalinos rajone – labai iškalbinga: ežeras, atviras horizontas, bet visiškai plikas laukas. Nei vieno medelio, nei miškelio. Todėl architektėms buvo aišku – pačios turi sukurti jaukumo pamatus.
Taip gimė idėja kurti lietuviškos sodybos užstatymą – su priklausiniais, vidiniu kiemu, kuris būtų privatus, saugotų nuo gatvės ir tuo pačiu – formuotų užuominą į tradiciją.
Ir nors pagrindinė ežero panorama buvo šiaurinėje pusėje, būtent į ją ir buvo atsuktas pagrindinis tūris – nes vaizdas buvo per stiprus, kad jo atsisakytum.